Shtėpia e shqiptarit ėshtė e Zotit dhe e mikut, ja ēfarė shkruante diplomati nė mbresat e tij…

131-696x487-640x448.jpg

Sado tė varfėr tė jenė malėsorėt, janė krenarė tė presin miq. Sipas tyre, shtėpia ėshtė e Zotit dhe e mikut. – Aleksandėr Degrand Jules

Aleksandėr Degrand Jules (1844-1906) ishte historian, diplomat dhe konsull i Francės nė Shkodėr nė vitet 1893-1899. Udhėtoi kryesisht nė Shqipėrinė e Veriut dhe na la mjaft fotografi nga qytetet, qėndrat arkeologjike dhe natyra e bukur e vendit tonė.

Fillimisht erdhi nga Ulqini nė Shkodėr, u habit nga gjelbėrimi i saj, pemėt e shumėllojshme, shtėpitė me kalldrėm, me /ardak, oxhak e frėngji.

Portat e mėdha tė tyre si dhe kalaja e qytetit, qė janė vepra arti. I tėrhoqėn vėmendjen mjediset e brendshme tė shtėpive, tė pajisura me orendi tė shtrenjta, tė ardhura nga Venediku e Gjenova.

Mbresa i lanė pazari i Shkodrės, argjendarėt qė vinin sipas tij pas atyre tė Stambollit si dhe hanet e mėdha me plot zhurmė.

Pėrshtypje tė ve/antė i bėnė udhėtimet nė Tivar, Drisht, kėshtjella e Danjės, fshati Mazrek, ku fikson nė aparatin e tij portrete burrash, grash, vajzash e malėsorė si dhe larmia e kostumeve dhe e grave tė Mirditės, Shkrelit dhe Shllakut.

Ai u dashura pas shqiptatėėve dhe ndiente njė simpati tė thellė pėr ata. Pas largimit nga Shkodra botoi nė Paris mė 1901 librin “Souvenirs de la Hante Albanie” (Kujtime nga Shqipėria e Epėrme).

Vizitoi disa qėndra arkelogjike dhe ėshtė i pari qė bėri zbulime tė kėtij lloji nė vendin tonė; bėri vėzhgime arkeologjike nė Koman, Drisht, Lezhė, Durrės e tumat e varreve dhe u befasua nga inventari i pasur i gjetjeve arkeologjike tė shumėllojshme nė kėto vende.

Ai bėri studime edhe nė kishat mesjetare, ikonat e mbishkrimet e tyre. Gjatė udhėtimeve nė Mirditėė e Orosh ai thekson se katolikėt e Mirditės kishin mbrotjen e mbretit tė Francės. Studimet e tij dhe sidomos materiali fotografik, janė njė nga vlerat e ve/anta tė historisė e tė natyrės shqiptare.



Kishte pasion historinė, jetėn dhe natyrėn shqiptare. Bėri studime tė ve/anta pėr zakonet, sidomos ato tė martesės, duke u ndalur nė ato tė hakmarrjes. Kur njė grua vritet, -thekson ai, burri duhet tė marrė gjakun e saj, nė tė kundėrt familja e gruas ka tė drejtė tė vrasė burrin e ve.

Vallė shqiptarėt vėrtetė janė pellazgė, nga ajo racė qė Homeri e quan hyjnore, pra tė jenė pellazgė tė mbetur tė pastėr dhe tė papėrzier deri sot, duke ruajtur gjuhėn dhe shumė nga zakonet e tyre, siē dėshmojnė edhe disa autorė edhe studiues tė kėsaj ēėshtjeje?

Duke iu referuar autorėve tė vjetėr bizantinė, ai vė nė dukje lashtėsinė e trojeve shqiptare.

Pėr tė arritur nė kėto pėrfundime e ndihmoi njohja e kulturės sė hershme ballkanike dhe e antikitetit greko-romak deri nė mesjetė.

Pėr bujarinė e shqiptarėve ai shkruan “Sado tė varfėr tė jenė malėsorėt, janė krenarė tė presin miq. Sipas tyre, shtėpia ėshtė e Zotit dhe e mikut.”


Foto e njė Beu nga Shkodra



Shqiptarė nga Shkreli

Malėsorė










dardaniasacra